prieščia

príeščia sf. (1), prieščià (2) Vlk, NdŽ 1. priekinė vieta, priešakys: Nelįsk príeščion Rud. An pečių, kašelėn ir príeščion vaiką nešdavo Kb. Tie, kurie buvo dideli, atsistojo prieščioje Db. Aš sėsiuos príeščion, tu – užupakalin Lp. Iš príeščios žiūrėjo Mrc. 2. priekinė dalis: Atsisuk in mane príeščia Rud. Užvažiavo iš príeščios Lp. Iš príeščios gražiai aptvarkyta Knv. Prieščia eit lengva, bet sunku atopakaliam Vrn. Iš príeščios dantes išpuolė Lp. 3. priekinė drabužio dalis: O čia šitep visa príeščia [marškinių] kruvina dz. Tavo paleto príeščia indaryta Rud.

◊ péntys príeščion atsìsuka ištinka mirtis: Kad mano pentys prieščion atsisukt, jei aš nusukiau ką! LTR(Mrc).